Centro istorija
Visuomenės sveikatos priežiūra Vilniaus krašte vakar ir šiandien
Asta Razmienė, Rolanda Lingienė, Laima Montrimienė
Vilniaus visuomenės sveikatos centras
Vilniaus visuomenės sveikatos centro veiklos istorija prasideda 1941 m. kovo 25 d., įsteigus Vilniaus sanitarijos ir epidemiologijos stotį, kaip neišvengiamą būtinybę kovai su tuo metu siautėjusiomis epidemijomis. Tačiau medicinos istorikų teigimu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro veiklos ištakos siekia 1877 metus, kai Vilniaus miesto valdyba įsteigė Vykdomąją sanitarijos komisiją. Šios komisijos veikla buvo glaudžiai susijusi su Vilniaus medicinos draugijos Sanitarijos sekcijos, metodiškai vadovavusios sanitarijos gydytojų darbui, rengusios ir leidusios įvairius sanitarinio švietimo leidinius, vykdžiusios infekcinių ligų apskaitą ir skiepijusios gyventojus, veikla, kurią pratęsė Vilniaus sanitarijos ir epidemiologijos stotis ir šiandien tęsia Vilniaus visuomenės sveikatos centras.
Minėdami 70-ties metų jubiliejų, turime prisiminti savo pirmtakus, jų įžvalgą ir profesionalumą, formuojant Lietuvos profilaktinės medicinos pagrindus bei kryptis, kurių dauguma išliko aktualios ir šiandien, tik pasipildė XXI amžiaus pateiktais iššūkiais: naujomis infekcinėmis ligomis, bakterijų atsparumu antibiotikams, naujomis technologijomis, keliančiomis triukšmą, vibraciją, ultravioletinę ir elektromagnetinę spinduliuotę bei išskiriančiomis į aplinką naujai atrastas kancerogenines ir toksines medžiagas.
Turime tęsti pirmtakų pradėtus darbus, nenutoldami nuo jų veiklos principų, paremtų pagarba bei rūpinimusi žmonėmis. Vilniaus medicinos draugija turėjo tvirtą nuostatą, kad svarbiausias šalies turtas yra jos žmonės, todėl siekė ugdyti sveiką visuomenę. Vilniaus medicinos draugijos Garbės prezidentas Julijonas Ticijus yra pasakęs: „Principai, kuriais vadovavausi gyvenime ir kuriuos Jums, jaunieji daktarai, persakau: sąžiningumas moksle, pagarba kolegoms ir visuomenei, o svarbiausia – artimo meilė. Aukščiausias atpildas mums tebūna – dėkingumo ašara varguolio akyse“.
Pažintis su Vilniaus visuomenės sveikatos centro istorija, iškiliomis asmenybėmis, nuveiktais darbais bei pasiektais rezultatais sustiprina tikėjimą mūsų veiklos prasmingumu ir svarba bei demonstruoja visuomenei profilaktinės medicinos naudą.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro veiklos ištakos
Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad higieninis profilaktinis darbas Vilniaus mieste buvo vykdomas dar XVI amžiuje. Karaliaus Žygimanto Augusto 1571 metų potvarkiu buvo įsteigta medicinos policija sanitarijos problemoms spręsti. 1775–1808 metais Špitolių komisija rūpinosi prieglaudų švara bei sergančiųjų higienine būkle. 1797 metais įkurta Vilniaus gubernijos gydymo valdyba, o 1808 metais – Viešosios globos valdyba. Tačiau šių organizacijų veikloje higienos problemos nedominavo, o sanitariją jos prisimindavo tik karų ir epidemijų metu.
Vienas pirmųjų profilaktinės medicinos pradininkų Lietuvoje buvo Johanas Peteris Frankas (1745–1812), 1804 metais pakviestas atvykti iš Vienos dėstyti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Jis parašė veikalą „Visuotinės medicinos policijos sistema“, kuriame išdėstė naujos krypties sveikatos apsaugos sistemą – sanitariją ir higieną bei išskyrė atskiras higienos šakas. Pirmasis šio veikalo tomas (išleistas 1779 metais) skirtas gyventojų fizinės būklės gerinimo ir išsaugojimo klausimams, žmonių gyvenimo ir dauginimosi sąlygų analizei. Antrasis tomas buvo išleistas 1780 metais ir apėmė vaikų sveikatos apsaugos klausimus. J. P. Frankas siūlė organizuoti mokyklų gydytojų institutą ir nustatė mokyklų baldų bei pastatų normas. Trečiasis tomas, skirtas bendrajai, mitybos ir komunalinei higienai, buvo išleistas 1783 metais. J. P. Frankas siūlė statyti viešąsias pirtis ir pabrėžė būtinumą laikytis asmens higienos. Ketvirtasis tomas pasirodė 1788 metais, jame nagrinėti darbo higienos ir epidemiologijos klausimai.
J. P. Franko sūnaus Jozefo Franko (1771–1842) iniciatyva 1805 metais buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija. 1885 m. sausio 10 d. įkurta Vilniaus medicinos draugijos Sanitarijos sekcija, kuri tapo Vilniaus ir Lietuvos higienistų draugijos užuomazga. Jos iniciatyva 1887 metais pradėjo veikti pirmoji chemijos ir bakteriologijos laboratorija, o 1897 metais – Pastero stotis Basanavičiaus gatvėje. Ši stotis veikė iki 1945 metų, joje buvo nemokamai skiepijama nuo raupų, pasiutligės, gydomi šunų apkandžioti žmonės.
Vilniaus medicinos draugija pasižymėjo didžiuliu profesionalumu, įžvalga ir novatoriškumu. Štai, XIX a. pabaigoje, išradus pneumatines dviračių padangas, Vilniaus medicinos draugijos sudaryta komisija išnagrinėjo dviračių naudą žmonių sveikatai ir parengė pranešimą „Apie fizinių pratybų ir ypač dviračių įtaką jaunam organizmui“. Šiandien fizinio aktyvumo skatinimas yra gyventojų sveikatinimo prioritetas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras taip pat yra tyrinėjęs Vilniaus miesto moksleivių fizinį aktyvumą bei aiškinęsis jo trūkumo priežastis.
Pagrindinį organizacinį bei mokslinį darbą profilaktinės medicinos ir higienos srityje iki 1918 metų atliko Vilniaus medicinos draugija.
Savivaldos lygmenyje sveikatos priežiūros organizavimas vystėsi palaipsniui, sanitarija ir higiena dažniausiai buvo prisimenama epidemijų metu.
Po 1795 metų trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) padalijimo, kai Lietuva atiteko Rusijai, Vilniuje ir Lietuvoje buvo pradėtas taikyti rusiškasis medicinos administravimo modelis. Tuo laikotarpiu Vilnius pasižymėjo prasta sanitarine kultūra. Iki XIX šimtmečio antrosios pusės miestas šiai sričiai neskyrė reikiamo dėmesio, neturėjo nei specialiųjų įstaigų, nei darbuotojų.
1844 metais pradėjo dirbti pirmasis, o 1863 metais ir antrasis miesto gydytojai. Jų darbe dominavo teismo medicinos ir kovos su prostitucija rūpesčiai, todėl jie nepajėgė įsigilinti į miesto sanitarijos problemas. Iki 1870 metų miesto savivaldos reformos sanitarija rūpinosi gubernijos administracija, policija, karo, švietimo, susisiekimo ministerijos, kalėjimų ir labdaros įstaigos.
1870 metais, Rusijoje priėmus naują „Miestų nuostatų“ redakciją, savivaldos institucijoms – Dūmoms ir Valdyboms – buvo suteikta daugiau teisių ir atsakomybės spręsti sveikatos priežiūros organizavimo klausimus. Vilniuje šie nuostatai įsigaliojo 1876 m. liepos 26 d., o 1877 metais buvo išrinkta Vykdomoji sanitarijos komisija, kurios veiklai apibrėžti Dūma patvirtino specialią instrukciją. Ši skelbė, kad „Vykdomosios sanitarijos komisijos nariai atlieka nuolatinį ir kruopštų jiems patikėtų rajonų kiemų, prekybos ir pramonės įmonių sanitarijos priežiūros darbą“. To meto sanitarijos komisijos nariai buvo ne medikai, jie turėjo teisę surašyti protokolus už sanitarijos taisyklių nesilaikymą, „teismiškai persekioti“ prasižengusius asmenis ir kreiptis pagalbos į vietinės policijos atstovus. Medicininį išsilavinimą turėjo tik komisijos pirmininkas.
1888 metais iškilus miesto sanitarijos gydytojų profesionalų problemai, 1890 m. sausio 10 d. Dūma patvirtino naujus Vykdomosios sanitarijos komisijos nuostatus, kuriuos parengė Vilniaus medicinos draugija. Komisija ypatinga tuo, kad pirmą kartą buvo sudaryta tik iš gydytojų. Naujieji jos nuostatai apibrėžė gerokai platesnį veiklos barą:
1. „laisvo įėjimo teisė į visų be išimties namų kiemus, sodus, daržus, kiemo statinius, išvietes, rūsius, sandėlius, arklides, maisto atsargų sandėlius, rūsio ir pastogės patalpas, taip pat į visas prekybos ir pramonės įmones;
2. nustatymas visų įtakų, kurios kenkia Vilniaus gyventojų sveikatai;
3. visų gaminamų ir parduodamų turguose, kioskuose, sandėliuose ir kitose įvairiose prekybos ir pramonės įstaigose maisto produktų kokybės ir nekenksmingumo priežiūra;
4. vandens, naudojamo tiek vidaus reikmėms, tiek pirtims ir kirpykloms nekenksmingumo priežiūra; švaros fabrikuose ir gamyklose priežiūra;
5. skudurų, kaulų, neišdirbtų odų ir naudotų daiktų sandėlių stebėjimas“.
Vykdomoji sanitarijos komisija kartu su Vilniaus medicinos draugijos Sanitarijos sekcija nemokamai skiepijo nuo raupų, pasiutligės, organizavo užkrečiamųjų ligų apskaitą, pasiūlė naujus dezinfekcijos, sterilizacijos, užkrečiamųjų ligonių transportavimo būdus bei priemones. Vykdomoji sanitarijos komisija administravo ir dvi įstaigas: 1898 m. liepos 20 d. atidarytą garinę Dezinfekcijos kamerą bei 1901 m. vasario 15 d. veiklą pradėjusį 30 lovų Lukiškių infekcinių ligų baraką. 1908 metais buvo įsteigta miesto Analitinė stotis Milijonaja gatvėje (dabar – Etmonų g. 3), kurioje buvo atliekami maisto, vandens bakteriologiniai bei cheminiai tyrimai. Vietoj šios stoties 1941 metais buvo įsteigta Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stotis.
1911 metais Vilniaus savivaldybė vietoj Sanitarijos komisijos įsteigė Gydytojų tarybą, kuri inicijavo miesto Sanitarinės statistikos biuro įsteigimą (įkurtas 1912 metais), pradėjo gyventojų sanitarinį švietimą bei rūpintis mokyklų higiena.
1912 metais aštuoniems mieste dirbusiems sanitarijos gydytojams suteikta teisė teikti ambulatorinę pagalbą (išskyrus akušerinę ir chirurginę) nepasiturintiems miesto gyventojams, kadangi mieste nebuvo gydytojų, teikiančių pagalbą vargšams, nei miesto ambulatorijos ar nakvynės namų, taip pat nebuvo specializuotos medicinos pagalbos miesto stacionaruose (išskyrus infekcinę ligoninę, kitų ligoninių miestas neturėjo).
1913 metais Vilnius dalyvavo Sankt Peterburgo higienos parodoje. Jos metu buvo konstatuota, kad miestas sveikatos priežiūros organizavimo srityje negalėjo varžytis su finansiniu požiūriu turtingais pramonės miestais ar uostamiesčiais. Buvo pažymėta, kad nepakankamai išplėtotos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, nors dalyje miesto jau keletą šimtmečių veikė vandentiekis (nuo XV a.) ir kanalizacija (nuo XVIII a.). Šioje srityje Vilnius lenkė tik Minską, kuris visai neturėjo kanalizacijos ir nešvarumai būdavo išvežami asenizacijos gurguolėmis. Vilnius atsiliko nuo Varšuvos, Kijevo, Revelio (Talino), Rygos, kurie vandentiekį ir kanalizaciją turėjo visame mieste.
1914 metų vasaros viduryje prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vilnius tapo pafrontės miestu ir visų tarnybų veikla buvo nukreipta karo reikmėms.
Po bolševikų įvykdyto perversmo Lietuvoje (1918 metais) Vidaus reikalų komisariate 1919 metais įsteigtas Sanitarijos skyrius, kuris vėliau buvo perorganizuotas į Sveikatos apsaugos liaudies komisariatą. Tuo metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kovai su paplitusiomis dėmėtosios ir vidurių šiltinių epidemijomis.
1919 metais lenkams užgrobus Vilnių ir Vilniaus kraštą, rusų vyriausybės veikla buvo nutraukta. Atkurtoje Lietuvoje visus sveikatos apsaugos reikalus tvarkė Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas, kuriame už higieną ir sanitariją buvo atsakingas vienas referentas gydytojas bei jam pavaldūs miestų ir apskričių gydytojai. 1919 metais Vilniaus miesto vykdomajame komitete dirbo 9 apylinkių sanitarijos gydytojai, visuomeniniais pagrindais veikė ir Sanitarijos komisija. Siekiant kovoti su tuo metu siautusiomis epidemijomis, buvo išleistas nutarimas dėl priverstinės sergančiųjų užkrečiamosiomis ligomis hospitalizacijos, epideminių židinių dezinfekcijos ir sergančiųjų infekcinėmis ligomis registracijos.
1940 metais įsteigtas Sveikatos apsaugos Liaudies komisariatas su Vyriausiąja valstybės sanitarijos inspekcija ir Sanitarinės statistikos skyriumi. Sveikatos apsaugos komisariatas 1941 metais pradėjo sanitarijos ir epidemiologijos stočių steigimą Lietuvoje, kuris buvo baigtas 1965 metais, kai visi miestai bei rajonai turėjo savo sanitarijos ir epidemiologijos stotis.
Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties įsteigimas ir veikla pokario metais
1941 metų pavasarį Vilnių nusiaubė vandens kilmės vidurių šiltinės epidemija. Jos priežastis buvo pavasario polaidžio bei patvinusios Vilnelės upės vandenimis užlieti geriamojo vandens šuliniai. Epidemijos metu susirgo apie 10 tūkstančių vilniečių, mirė apie 200 žmonių.
Būtent šis faktas paskatino 1941 m. kovo 25 d. Vyriausiąjį valstybės sanitarijos inspektorių L. Epšteiną pasirašyti įsakymą dėl Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties įsteigimo. Vyriausios valstybės sanitarijos inspekcijos 1941 metų pirmo pusmečio veiklos ataskaitoje rašoma: „Valstybės sanitarijos inspekcija pradėjo veikti 1941 m. sausio mėn. pradžioje. Vilniuje jau įsteigta, o Kaune ir Šiauliuose pradėta organizuoti Sanitarijos - Epidemiologijos stotis. Pravesta Vilniaus ir Kauno vandentiekio pirmosios zonos sanitarinė apsauga, o kituose miestuose ruošiama pravesti. Vilniuje sudaryta hidrogeologinė komisija Vilniaus miesto teritorijos vandeningųjų sluoksnių tyrimui.“
Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties vedėju buvo paskirtas gydytojas F. Kasperovičius. Pirmasis vedėjo įsakymas, surašytas raštininkės Onos Žilevičienės ranka 1941 m. gegužės 1 d., skambėjo taip: „Šiandien pradėjau eiti Vilniaus miesto Sanitarijos Epidemiologijos stoties vedėjo pareigas“.
Antrasis vedėjo įsakymas, surašytas tą pačią dieną, patvirtino įstaigos etatus: 3 chemikai, vienas gydytojas bakteriologas, raštininkė, patarnautoja, kurjeris bei atlyginimų dydį: chemikams ir bakteriologui buvo skirtas 520, kitiems – 200–285 rublių atlyginimai.
Tų pačių metų liepos 23 d. Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties vedėjo F. Kasperovičiaus įsakymu Nr. 6 visi darbuotojai iš tarnybos buvo atleisti.
Pasibaigus karui, Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stotis atkurta 1944 metų vasarą, Vilniaus miesto analitinės stoties higienos laboratorijos Čaikovskio g. (dabar – Etmonų g. 3) patalpose. Sanitarijos ir epidemiologijos stotis buvo pavaldi LTSR sveikatos apsaugos liaudies komisariatui bei Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sveikatos apsaugos skyriui. Stočiai nuo 1944 m. liepos 16 d. paskirtas vadovauti gydytojas F. Kasperovičius, kuris tą pačią dieną į darbą priėmė du chemikus, 1 gydytoją bakteriologą, 1 laborantą, raštininkę, buhalterį ir kurjerį.
Įstaigą imta sparčiai plėsti, priimant vis daugiau tarnautojų: gydytojų epidemiologų, seserų epidemiologių, gydytojų vakcinatorių, seserų vakcinatorių, medicinos statistikų, laborantų ir patarnautojų.
Buvo patvirtinta tokia sanitarijos ir epidemiologijos stoties struktūra:
1. Sanitarinė grupė,
2. Epidemiologinė grupė,
3. Sanitarinė cheminė laboratorija,
4. Bakteriologijos laboratorija,
5. Skiepijimo punktas,
6. Sanitarinio švietimo punktas,
7. Sanitarinė statistika,
8. Administracijos ir ūkio skyrius,
9. Dezinfekcijos skyrius (Antakalnio g. 8). Skyrius turėjo sanitarinį transportą, dvi dezinfekcijos pirtis ir izoliatorių (Totorių g. 13).
Po karo miesto sanitarinė būklė buvo ypač palanki užkrečiamosioms ligoms plisti: sunaikintas vandentiekis, kanalizacija, elektrinės, pirtys, sugriauta pramonė. Buvo ypač didelis utėlėtumas, siautėjo vidurių, dėmėtoji šiltinės, dizenterija, skarlatina ir difterija.
1945 metų sausio mėn. 2 d. Vilniaus miesto dezinfekcijos stotis ir 60 jos darbuotojų buvo perduota Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stočiai.
Prijungus dezinfekcijos stotį, vedėjas F. Kasperovičius ėmėsi modernių organizacinių priemonių siekiant likviduoti epidemijas. 1945 metų sausio 2 d. pasirašė tokio turinio įsakymą: „Dėl didelių skaičių susirgusiųjų dėmėtąja šiltine pareiškiu miesto epidemiologams prie poliklinikų gyd. Petraškevičiui Mečiui ir Kalinauskui Broniui suorganizuoti dėstymą poliklinikų gydytojams apie dėmėtosios šiltinės simptomatiką ir kaip išdirbti bendros epidemiologijos kurso programą“.
Netrukus, 1945 m. sausio 11 d., F. Kasperovičius parengė ir kitą įsakymą: „Dezinfekcijos stoties vedėjui pil. Klonieckiui Jonui įsakau 3 dienų bėgyje apgalvoti programą paprastų dezinfekcijos būdų kurso su moderniškų dezinsekcinių priemonių vartojimu. Viršiau minėtą programą pristatyti Priešepideminio sektoriaus vedėjui dr. Šolkovičiui Eugenijui peržiūrėjimui ir akceptavimui“.
Dezinfekcijos skyriuje tuo metu dirbo 23 dezinfektoriai, 3 vežikai, 2 vairuotojai, administracija bei kitas pagalbinis personalas. Šis skyrius užsiėmė infekcinių ligonių hospitalizacija ir infekcijos židinių dezinfekcija bei mokė poliklinikų gydytojus dėmėtosios šiltinės profilaktikos.
Dezinfekcijos skyrius turėjo dvi sanitarines pirtis gyventojų sanitariniam švarinimui, kuriose dirbo 5 dezinfektoriai, 4 sanitarės, 2 kirpėjos bei pagalbiniai darbuotojai. Tuo metu buvo pradėta rūpintis ir gyventojų sanitariniu švietimu.
Vienintelė tuometinė ligonių transportavimo priemonė buvo arklių traukiami vežimai. Dezinfektoriai į židinius vaikščiojo pėsti, su savimi turėdavo neštis dezinfekcines medžiagas, tokias kaip chloraminas, chloro kalkės, karbofosas bei dezinfekcinių medžiagų paskleidimo priemones – hidropultus. 1945 metų pabaigoje šiai veiklai vykdyti iš fronto buvo gauta mašina GAZ–AA – „mėlynasis ekipažas“.
Ligonių pervežimui ir užkrečiamųjų ligų židinių dezinfekcijai skirti automobiliai (1950 m.)
Infekcinių ligų protrūkių metu buvo atidaryti papildomi stacionarai Naujojoje Vilnioje ir Nemenčinės plente įsikūrusioje vaikų stovykloje. Persirgę dizenterija vaikai buvo leidžiami į vadinamuosius „dizenterinius darželius“ Mindaugo ir Maloniojoje gatvėse.
Tuo pačiu metu prasidėjo masinė darbuotojų emigracija į Lenkiją (per F. Kasperovičiaus vadovavimo laikotarpį išvyko 66 darbuotojai), todėl Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stotyje nuolat buvo atleidžiami darbuotojai ir priimami nauji. Daktaras F. Kasperovičius taip pat išvyko į Lenkiją, o į jo vietą 1945 m. gegužės 3 d. buvo paskirtas gydytojas Levas Potašinskas (1913–1998).
Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties vyr. gydytojas L.Potašinskas (pirmoje eilėje centre) su darbo kolektyvu (1950 m.)
Paminėtina, kad nuo 1944 metų skiepai nuo kai kurių infekcijų tapo privalomi ir buvo nemokami. 1948 metais prie Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties buvo įkurtas Vilniaus miesto antirabinio skiepijimo punktas (Pastero skyrius), perėmęs Pastero stoties funkcijas. Pradėta masiškai skiepyti ne tik nuo raupų, bet ir prieš tuberkuliozę, difteriją, tymus, poliomielitą, kokliušą bei kai kurias žarnyno infekcijas.
Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties veikla sovietmečiu
1951 metais TSRS ministrų tarybai patvirtinus tipinius sanitarijos ir epidemiologijos stočių nuostatus bei struktūrą, Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stotis tapo viena iš tipinių sovietinės sanitarinės-epidemiologinės sistemos įstaigų, kuriai buvo pavesta vykdyti valstybinę sanitarinę kontrolę Vilniaus mieste, perspėti infekcinių susirgimų atsiradimą, išplitimą ir organizuoti jų likvidavimą.
1963 m. spalio 29 d. TSRS ministrų tarybos nutarimu Nr. 1107 buvo patvirtinti TSRS valstybinės sanitarinės kontrolės nuostatai, kuriuose nurodyta, kad „Sanitarijos ir epidemiologijos tarnybos organai ir įstaigos vykdo šią valstybinę kontrolę:
1. kaip įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai vykdo įstatymus, sprendimus dėl sanitarijos ir epidemiologijos, higienos normas, sveikatos apsaugos ministerijų ir vietinių sveikatos apsaugos organų reikalavimus, įsakymus ir instrukcijas;
2. kaip vykdomos priemonės, skirtos profesinių ir infekcinių susirgimų profilaktikai bei likvidavimui, teritorijos apsaugai nuo karantininių ir kitų infekcinių ligų įvežimo ir platinimo;
3. kaip vykdomos paviršinių ir požeminių vandenų, naudojamų gėrimui ir kultūriniams - buitiniams tikslams, dirvožemio ir atmosferos teršimo kenksmingomis pramonės atmatomis bei ūkinėmis - buitinėmis atliekomis profilaktikos ir likvidavimo priemonės;
4. kaip vykdomos sanitarinės kultūros propagandos priemonės tarp gyventojų.“
Tuo laikotarpiu didžiausias dėmesys buvo skiriamas užkrečiamųjų bei profesinių ligų profilaktikai. Pagrindinėmis probleminėmis sritimis buvo įvardijamos darbo higiena ir profesinė patologija, komunalinė higiena, mitybos higiena, vaikų ir paauglių higiena. Kiekvienai sričiai buvo sukurtos probleminės komisijos, kurios veikė atitinkamo pavadinimo mokslinio tyrimo institutuose. Šie rengė unifikuotas visai Tarybų Sąjungai sanitarines normas ir taisykles, valstybinius standartus, o TSRS sveikatos apsaugos ministerija juos tvirtino.
Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties struktūra nuo 1951 metų iki 1988 metų nesikeitė, ją sudarė: Sanitarijos ir Epidemiologijos skyriai bei laboratorija. Sanitarijos skyrius buvo suskirstytas į poskyrius: komunalinės higienos, darbo ir pramonės higienos, mitybos higienos, vaikų ir paauglių higienos. Laboratorija taip pat buvo suskirstyta į atitinkamus poskyrius: komunalinės higienos, darbo ir pramonės higienos, mitybos higienos bei bakteriologinę. Sanitarijos skyriui ilgus metus vadovavo Stefanija Skardžiuvienė, o Epidemiologijos – Gediminas Uogintas.
Sanitarijos skyriaus vedėja S.Skardžiuvienė ir Epidemiologijos skyriaus vedėjas G.Uogintas (1960 m.)
Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stočiai 1945–1985 metais vadovavo Levas Potašinskas, 1985–1989 metais – Leonas Kalėtinas.
1951 metais Dezinfekcijos skyrius buvo atskirtas ir perorganizuotas į atskirą įstaigą – Vilniaus miesto dezinfekcijos stotį, kuri 1988 metais vėl prijungta prie Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties. 1989 metais prie Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties buvo prijungta Vilniaus oro uosto sanitarijos ir epidemiologijos stotis.
Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stotyje dirbo tik medicinos mokslus baigę darbuotojai. Iki 1968 metų, kuomet Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetas parengė pirmąją sanitarijos gydytojų-epidemiologų laidą, Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stotyje dirbo įvairių specialybių gydytojai bei medicinos felčeriai. Vyriausias gydytojas L. Potašinskas buvo gydytojas dermatologas, Sanitarijos skyriaus vedėja S. Skardžiuvienė – gydytoja stomatologė. Dalis darbuotojų buvo atvykę iš Rusijos, Ukrainos, kur buvo įgiję sanitarijos gydytojų-epidemiologų specialybes (V. Minina, A. Ribickaja, E. Želiajeva, V. Malkina, L. Atkac ir kt.).
1962 metais buvo pastatyti du nauji pastatai Žolyno g. 36, į kuriuos perkelti visi Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties skyriai ir laboratorijos.
Civilinės saugos pratybos Žolyno g. (1978 m.)
Bakteriologijos laboratorija Žolyno g. (1970 m.)
Vyr. gydytojas L.Potašinskas su kolektyvu tvarko naujo Vilniaus miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties pastato Žolyno g. aplinką (1962 m.)
Nuo 1980 metų Žolyno gatvėje liko tik laboratorijos, o administracija su skyrių darbuotojais persikėlė į naujas patalpas Liudo Giros g. 16 (dabar – Vilniaus g. 16).