- Ar registruojami įvežtiniai pavojingų ligų atvejai Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje?

- Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, įvežtiniai pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai kiekvienais metais registruojami Europos Sąjungos šalyse. Nuo 1999 metų Europos įvežtinių infekcijų priežiūros tarnybos pranešė apie 1117 Denge karštligės atvejų tarp turistų, grįžusių iš Indijos, Tailando, Indonezijos, Meksikos, Brazilijos. Lietuvoje užregistruoti du Denge karštligės atvejai: 1994 metais asmeniui, kuris lankėsi Indijoje, o 2003 metais keliautojui, kuris lankėsi Karibų jūros salose.

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras 2008 metais gavo pranešimą iš Europos Sąjungos Bendrijos Užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros tarnybos Skubaus įspėjimo ir reagavimo sistemos (EWRS) apie įvežtinį Marburgo hemoraginės karštligės atvejį Olandijoje, o  

2009 metų vasario 21 d. - apie Jungtinėje Karalystėje užregistruotą patvirtintą Lassa karštligės atvejį asmeniui, kuris dirbo Malyje (Afrika).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 300-500 mln. klinikinių maliarijos atvejų. Per metus visame pasaulyje nuo šios ligos miršta 1,5-2,7 mln. žmonių, iš jų 1 mln. - vaikai iki 5 metų amžiaus. Kiekvienais metais šia liga suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos.

Per pastaruosius dešimt metų padaugėjo įvežtinės maliarijos atvejų Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Rusijoje. Vietinės maliarijos atvejų pasitaiko Azerbaidžane, Tadžikijoje, Uzbekijoje. Įvežtinės maliarijos atvejų būna ir Vakarų Europos šalyse, pvz., 2008 metais įvežtinė maliarija užregistruota Švedijoje.

Vis daugiau žmonių darbo ir poilsio tikslais lankosi įvairiose pasaulio šalyse. Daugėjant žmonių darbo ir poilsio tikslais vykstančių į tropinius kraštus, didėja galimybė įvežti maliariją iš endeminių šalių, o kartu ir rizika, kad šią ligą uodai ims platinti ir Lietuvoje. Lietuvoje užsikrėtusių vietine maliarija taip pat buvo registruota. Paskutinis toks atvejis užregistruotas 1956 metais.                                                                                      Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis, iš tropinių parazitinių ligų dažniausiai yra įvežama maliarija, rečiau - leišmaniozė. Kiekvienais metais pasitaiko įvežtinės maliarijos atvejų. 1999–2008 m. įvežtine maliarija Lietuvoje sirgo 47 asmenys, iš kurių 3 mirė (priežastis – tropinė maliarija). 1999–2008 m. daugiausia žmonių užsikrėtė Afrikoje – 37 atvejai, Azijoje – 5 atvejai, Amerikoje – 4 atvejai. Dažniausiai maliarija buvo įvežama iš Afrikos žemyno, nes daugelyje Afrikos uostų, kuriuose dirba jūreiviai, yra galimybė užsikrėsti maliarija. 1999–2008 m. duomenimis, maliarija sirgo 30 jūreivių, 9 turistai, 5 asmenys išvykę darbo tikslais, 1 lakūnas, 4 studentai, 1 kareivis.

2008 metais Lietuvoje buvo užregistruoti 3 įvežtinės maliarijos atvejai.
2008 metais diagnozuotas vienas odos leišmaniozės atvejis, keliautojas ligą ,,parsivežė“ iš Kosta Rikos.

- Ką reikia žinoti ruošiantis į tolimą kelionę?

- Rizika sveikatai, ypač užkrečiamųjų ligų pavojus, kelionių metu priklauso nuo kelionės ypatumų, lankomos šalies, kokiu transportu keliaujama, gyvenimo sąlygų, kelionės trukmės.

Keliautojams kreiptis į kelionių medicinos specialistą rekomenduojama iki kelionės likus 4-6 savaitėms, kadangi imunitetui susiformuoti po skiepijimų reikalingas tam tikras laikotarpis. Tačiau jeigu iki kelionės liko mažiau laiko, vistiek rekomenduojama kreiptis į gydytoją, nes kai kurie skiepijimai gali būti atliekami ir likus mažiau laiko iki kelionės.

Kiekvienais metais Pasaulio sveikatos organizacija parengia keliautojų į visas šalis skiepijimų rekomendacijas. Yra privalomasis skiepijimas, kuris reikalingas įvažiuojant į kai kurias pasaulio šalis ir PSO rekomenduojamas nuo aplinkybių priklausomas skiepijimas. Privalomuosius skiepijimus reglamentuoja Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės. Apie visus atliekamus skiepijimus turėtų būti pažymėta Tarptautiniame skiepijimo ir profilaktikos priemonių pažymėjime.

Dažniausiai keliautojai skiepijami nuo geltonojo drugio, hepatito A, hepatito B, vidurių šiltinės, poliomielito, meningokokinės infekcijos, difterijos, stabligės, gripo. Jiems gali būti rekomenduojama pasiskiepyti ir nuo kitų užkrečiamųjų ligų, skiriama chemoprofilaktika nuo maliarijos.

Endeminėje teritorijoje užsikrėtęs žmogus gali atvykti į mūsų šalį nejausdamas ligos požymių. Todėl, siekiant, kad neplistų užkrečiamoji liga, svarbu laiku imtis tinkamų profilaktikos priemonių.

Pagal Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymą ir 1999 12 01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1332 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų ir teritorijos sanitarinės ir medicininės - karantininės apsaugos tvarkos patvirtinimo“ juridiniai ir fiziniai asmenys, nustatyta tvarka organizuojantys turistines keliones į užsienį bei laikinąjį įdarbinimą užsienyje, privalo:

- informuoti išvykstančius į turistines keliones asmenis apie epideminę situaciją kelionės maršruto vietose bei pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemones šių kelionių metu;

- organizuoti turistams saugias gyvenimo ir maitinimo sąlygas užsienio šalyse, jeigu tai numatyta sutartyse.

- Kokiu būdu plinta pavojingos užkrečiamosios ligos?

Dažniausiai - per maistą ir aplinką - infekcinės ligos: dizenterija (šigeliozė), hepatitas A, vidurių šiltinė, cholera, keliautojų diarėja ir kitos. Per orą - lašelių pavidalu : gripas, difterija, meningokokinė infekcija, tuberkuliozė ir kitos. Vabzdžiams įgėlus : geltonasis drugys, maliarija ir kitos. Per lytinius santykius: hepatitas B, C, ŽIV infekcija ir kitos. Įkandus gyvūnams ir per pažeistą odą arba gleivinę: pasiutligė ir kitos.

- Kaip galima apsisaugoti nuo užsikrėtimo?

- Norint apsisaugoti nuo infekcinių ligų, plintančių per maistą ir aplinką, labai svarbu: maistui vartoti saugų geriamąjį vandenį: negalima gerti vandens iš čiaupo. Vandenį rekomenduojama gerti tik virintą (ne mažiau kaip 1 minutę) ir tokius gėrimus kaip karštą arbatą ar kavą, įvairius vaisvandenius, sultis ir kitus gėrimus vartoti pirktus tik pramoninėje pakuotėje (buteliuose, maišeliuose, pakuose ar kt.). Taip pat būtina kruopščiai nuplauti vaisius, daržoves, kurie vartojami žali. Nesižavėti vietiniais vaisiais, daržovėmis arba patiekalais, kurie parduodami tiesiog gatvėje. Tokius maisto produktus reikia valgyti tik gerai termiškai apdorotus. Beje, prisimintina, kad visuomet būtina plauti rankas su muilu prieš valgant, prieš gaminant maistą, pasinaudojus tualetu. Kelionių metu, kai nėra galimybės nusiplauti rankų, patartina jas valyti drėgnomis spiritinėmis servetėlėmis.

Norėdami apsisaugoti nuo infekcinių ligų, kurias perduoda vabzdžiai:

-          nuo įkandimo rekomenduojama naudoti specialias atbaidančias priemones (repelentus) aerozolių ir tepalų pavidalu;

-          nusileidus saulei dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis, mūvėtie kelnes, avėti uždarą avalynę;

-          vengti maudytis, braidyti stovinčio vandens telkiniuose, nes juose gausiai veisiasi smulkūs ciklopai, kirmėlinių ligų pernešėjai. Išsimaudžius tokiame vandenyje kūną būtina nusausinti šiurkščiu masažiniu rankšluosčiu;

-          nepatartina paplūdimyje vaikščioti basiems, gulėti tiesiog ant smėlio.

- Kokie maliarijos klinikiniai požymiai ir apsaugos priemonės?

- Paprastai maliarija prasideda būdingu karščiavimo priepuoliu. Priepuoliai gali kilti kas 48–72 valandas - tai nulemia sukėlėjo rūšis. Jei ligos eiga netipiška, priepuoliai gali kartotis ir dažniau. Priepuolis prasideda šalčio krėtimu. Ligonis negali sušilti net šiltai apsirengęs ar apsiklojęs antklode. Labai greitai po šaltkėčio temperatūra pakyla iki 40–41 °C, atsiranda stiprūs galvos, raumenų skausmai, kartais pykinimas, vėmimas. Stipriai pakilus kūno temperatūrai, ligonį pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais atsiranda traukuliai, kliedesys, sąmonės pritemimas. Karščiavimas tęsiasi 3–4 valandas, po to temperatūra krinta, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą.

Kadangi užsikrėtus maliarija simptomai ima ryškėti tik po vienos ar net kelių savaičių, todėl po kelionės praėjus net ir daug laiko, reikia informuoti gydytoją, kad lankėtės padidėjusio sergamumo maliarija zonoje. Maliarija ligos pradžioje gali būti panaši į gripą ir kitas peršalimo ligas su būdingu ryškiu prakaitavimu. Sukarščiavus būtina tuojau pat ( per 24 val. ) kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta ligos diagnozė ir pradėtas gydymas.

- Profilaktinės priemonės nuo maliarijos - chemoprofilaktika ir apsauga nuo uodų, ar to užtenka?

- Kiekvienas žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privalo vartoti vaistus. Reguliarus vaistų vartojimas – viena svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsaugančių žmogų nuo šios pavojingos ligos. Žmogus, nereguliariai gerdamas antimaliarinius vaistus, vistiek suserga ir tik nutolina ligos pradžią.
Vaistus paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją, gydytojas infektologas. Konkretus preparatas parenkamas atsižvelgiant į endeminėje zonoje esamą riziką, vaisto rezistentiškumą ir kitus faktorius. Vaistus reikėtų pradėti gerti savaitę prieš atvykstant į padidėjusio sergamumo zoną (ne vėliau kaip likus trims dienoms iki išvykimo). Vaistus galima pradėti vartoti ir prieš mėnesį iki išvykimo, kad vaistų poveikį galima būtų patirti dar būnant namuose ir pasikonsultuoti su gydytoju.
Reikia žinoti, kad antimaliarinė profilaktika negali užtikrinti absoliučios apsaugos (chemoprofilaktikos efektyvumas siekia 93–100 %), todėl, jei pakyla temperatūra sugrįžus ar būnant endeminėse vietovėse po savaitės nuo galimo pirmo kontakto su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėnesių po galimo paskutinio kontakto, būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją.

- Kokia geriausia apsauga nuo uodų?

- Uodai yra maliarijos sukėlėjų pernešėjai, todėl būtina saugotis uodų įkandimo. Apsisaugojimui nuo uodų naudojamos uodus atbaidančios priemonės – repelentai, kurių sudėtyje yra dimetilftalato arba N, N–diethyl–m-toluamido. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiai, nepridengtos rankos, kojos. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie repelento panaudojimo dažnumą. Nurodymų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams.

- Ką patartumėte žmonėms, kurie keliauja su vaikais?

- Į paplūdimį su vaikais reikia eiti iki 10 valandos ir po 16 valandos, nes vidurdienį saulė yra pavojingiausia, o stiprių nudegimų padariniai – skaudūs. Prieš einant į paplūdimį vaikams ir suaugusiesiems būtina patepti kūną apsauginiu kremu (su didesniu UV spindulių filtru), užsidėti kepuraitę ar skrybėlę bei akinius nuo saulės.

Tėvams, norintiems su vaikais važiuoti į kelionę, ypač svarbu pasikonsultuoti su kelionių medicinos specialistu ar bendrosios praktikos gydytoju (pediatru). Specialistai primygtinai reikalauja, kad jaunesni kaip trejų metų vaikai nekeliautų po kraštus, kur žemas higienos lygis.

- Kur galima pasiskiepyti?

- Lietuvos gyventojams, susiruošusiems į kelionę, galima pasiskiepyti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centre, Kalvarijų g. 153, tel. (8 5) 215 9273, VšĮ Respublikinėje tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinėje ligoninėje, Birutės g. 1/20, tel. (8 5) 275 1076 arba poliklinikų skiepų kabinetuose.

 

Kalbėjosi vyr. specialistė

ryšiams su visuomene Roma Daškevičienė